1918 metų vasario 16-toji buvo ta diena, kuomet dvi dešimtys Lietuvą mylinčių ir gerbiančių intelektualų užbaigė tai, kas, atrodytų, vargu ar įmanoma – nutraukę keletą šimtmečių besitęsusį tautos engimą ir nelaisvę, atkūrė Nepriklausomybę. Todėl šiandien, kaip ir kiekvienais metais, vasario 16-tąją švenčiame tikrą Valstybės gimtadienį. Taip taip, būtent vasario 16-toji yra Ta diena, nes be šią dieną 1918 metais priimtų sprendimų neturėtume ne tik savaip žavingos, nors itin trumpos tarpukario Lietuvos istorijos, bet ir, ko gero, neminėtume nei Tautos didvyriais per amžius išliksiančių partizanų kovų, nei antrojo Lietuvos gimtadienio kovo 11-tąją, mat jų paprasčiausiai nebūtų.

Kaip minime šią ypatingą šventę dabar? Į tokį klausimą kiekvienas iš mūsų, tikriausiai, atsakytumėme savaip. Vieni dalyvauja ta proga rengiamuose šventiniuose paraduose ir koncertuose, kiti klauso už Laisvę laikomų šventųjų mišių, dar kiti – tiesiog savyje apmąsto santikį su Lietuva. Antra vertus, skirtingais būdais (ir visi jie – vienodai geri) Valstybės gimtadienį švenčiančių piliečių būryje galėtume rasti ir šį tą bendro. Neabejoju, jog nerastumėte nei vieno, kuris netikintų, jog myli ir gerbia savo šalį.

Tačiau kas galėtų pasakyti, ką reiškia „mylėti“ ir „gerbti“ savo Tėvynę? Ar keletą minučių trunkantį žvelgimą į iškilmingai keliamą Trispalvę bei Tautiškos giesmės sugiedojimą kartą–du per metus jau galima vadinti „meilės“ ir „pagarbos“ vardais? Tikriausiai sutiksite, to nepakanka. Tai kaip tuomet Ją mylėti ir gerbti?

Jūs, žinoma, galite ir prieštarauti, tačiau kiekvienam lietuviui ir lietuvei, savo šalį suprantančiam kaip bendrystę (!) visų joje gyvenančių žmonių, šis klausimas būtų juokingai paprastas. Juk mylėti ir gerbti savo šalį, kad ir kaip banaliai tai skambėtų – reiškia mylėti ir gerbti save: nuolat stengtis tobulėti bei nuoširdžiai dirbti, su aplinkiniais elgtis taip, kaip pačiam norisi, jog su tavimi elgtųsi, pagaliau, išdrįsti sudrausminti įžūliai besielgiantį chamą, nepirkti kontrabandinio kuro bei netuoleruoti kitokių vagysčių arba savo kieme pakelti kaimyno vaiko numestą saldainio popierėlį. Ir taip toliau. Ir panašiai. Tik tiek. Arba, net tiek. Priklausomai nuo to, kaip patys vertinate. Bet juk nepasakytumėte, jog savęs visai nemylite arba, kad mylite tik per gimimo dieną, tiesa?

Su Švente!